.
ur̃žti, -ia (-džia), -ė (-dė).
1. draskyti, gremžti paviršių, rausti: Jis ur̃žia paviršiumi ir par tat usnėti daržai, t. y. aria. Velkamas medis ur̃žia iš paskos žemę. Kiaulė su snukiu verčia, ur̃žia. Mano sesuo ėmė girnas sukt, kad uržtų̃ grūdus. Šuva priešakinėmis kojomis uržė duris.
2. braukyti, brūžuoti: An kočėlo drapanas ur̃ždavom, trindavom drapanas.
3. baksnoti, maigyti: Jis nykštėmis uržia į pašonius katuldamas, t. y. urbina į pašonius, bado nykštėmis.
4. šėlti, triukšmauti.
5. uiti, graužti: Tėvas vežt labai nenorėjo, bet kasdien pačios rėkiamas ir uržiamas turėjo ją. išvežt.
išur̃žti, -ia, ìšuržė. išdraskyti, išgremžti, išrausti paviršių: Kad žagrė tik skverbias, išur̃žia pievos šmotą. Kulka išuržė didelę skylę.
nuur̃žti, -ia, nùuržė. nugremžti, nuplėšti: Arė arė, tai juos. vis nuur̃žia. nurauti: Iškapliavau, nùuržiau žolę, – nevagok.
paur̃žti, -ia, pàuržė. kiek uržti: Jis pauržė kojom upelio dugną, vanduo papilko. | Parlėkė šernai par bulbes, biškį pupelių paur̃žta.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.