Temperacija
Temperacija – tai muzikos teorijos terminas, reiškiantis natūralios (akustinės) skalės derinimo (intonacijos) pakeitimą taip, kad intervalai būtų šiek tiek pakoreguoti, o oktava būtų padalinta į lygias dalis. Tai leidžia laisvai moduliuoti (keisti tonacijas) ir groti visomis 12 tonų, nenaudojant skirtingų klavišų kiekvienai tonalumui.
Trumpai: Temperacija – garsų aukščių koregavimas, kad muzika skambėtų deramai skirtingose tonalumose.
Pavyzdžiai:
1. Vienodai temperuota sistema (naudojama nuo XVIII a. vidurio, ypač pianine ir kt. instrumentuose):
Oktava padalinta į 12 absoliučių lygių pustonių. Tai reiškia, kad visi pustoniai (pvz., C–C♯ ir D–D♯) yra vienodo dydžio (100 centų). Dėl to:
- Galima moduliuoti į bet kurią tonaciją be garso iškraipymo.
- Pavyzdys: J. S. Bacho „Gerai temperuotas klaviras“ („Das Wohltemperierte Klavier“) – kūrinys, parašytas visoms 24 tonacijoms (duru ir minorinėms), rodantis temperacijos privalumus.
2. Istorinės temperacijos (pvz., Vidurdurio temperacija, Kimbergerio temperacija):
Jos buvo naudojamos iki XVIII a., kai kai kurios tonacijos skambėdavo „švariau“, o kitos – disonansiniau (turinčios „gyvenimo“).
Pavyzdys: Renesanso ar Baroko laikotarpio muzika, atliekama istoriniais instrumentais (pvz., klavesinas, liutnia), dažnai naudoja netobulą temperaciją, suteikiančią kiekvienai tonalumai skirtingą „spalvą“.
Svarbu: Šiuolaikinėje vakarietiškoje muzikoje (pop, rokas, klasikinė) praktiškai visada naudojama vienodai temperuota sistema. Temperacijos idėja leido sukurti universalų garso sistemą, kuri yra pagrindas daugumai muzikos, kurią girdime šiandien.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.