Sentimentalizmas – tai literatūros, meno ir kultūros srovė (XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje), kuri teigė, kad pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus yra jo jausmai, o ne protas ar socialinis statusas. Jis pabrėžė emocijų, užuojautos, natūralumo ir paprastų žmonių vertę.
Pagrindinės savybės:
- Dėmesys vidiniams jausmams, melancholijai, širdies garsumui.
- Idealizavimas gamtos, kaimo gyvenimo, paprastų vertybių.
- Kritika aukštuomenės išlaikymo, socialinės neteisybės.
Pavyzdžiai:
1. Literatūroje:
- Johanas Volfgangas Gėtė – romanas „Jaunojo Verterio kančios“ (pavyzdinis sentimentalizmo kūrinys, kuriame herojus pergyvena tragišką meilę ir savižudybę dėl jausmų).
- Laurence'as Sternas – „Sentimentalus kelionė po Prancūziją ir Italiją“ (kelionės aprašymas, kur svarbiausia ne įvykiai, o autoriaus emocinės reakcijos).
2. Lietuvių literatūroje:
- Kristijonas Donelaitis – „Metai“ (nors daugiau priskiriamas realizmui, bet turi sentimentalumo elementų – užuojauta valstiečių likimui, gamtos grožio aprašymai).
- Antanas Strazdas – eilėraščiai, kuriuose atsispindi gamtos meilė ir religinė emocionalumas (pvz., „Prieš aušrą“).
Trumpai:
Sentimentalizmas – tai jausmų kultas, atsakas į šaltą racionalizmą. Jo tikslas – sužadinti skaitytojo empatiją ir parodyti, kad „paprasti“ žmonės ir jų emocijos yra svarbiausia vertybė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.