Semiramidės sodai
„Semiramidės sodai“ – tai vienas iš septynių pasaulio stebuklų, legendiniai kabantieji sodai, kurie, pasak senovės graikų istorikų, buvo pastatyti Babilone (dabartiniame Irake) VII–VI a. pr. Kr. karaliaus Nabuchodonosaro II (arba, pagal kitą versiją, asirų karalienės Semiramidės) žmonos, Amytės, atminimui. Nors archeologiniai įrodymai jų egzistavimui nėra aiškūs, jie simbolizuoja antikos inžinerinį meistriškumą ir meilę bei paguodą.
Trumpa reikšmė:
Tai mitiniai ar istoriniai kabantieji sodai Babilone, pastatyti kaip meilės ir nostalgijos ženklas, laikomi vienu iš senovės pasaulio stebuklų.
Pavyzdžiai vartojimo kontekste:
1. Istorinis / kultūrinis:
„Semiramidės sodai buvo aprašomi kaip inžinerinis stebuklas – terasiniai sodai su egzotiniais augalais, kurie, atrodė, kabo ore dėl savo aukšto ir pakopų konstrukcijos.“
2. Metaforinis / poetinis:
„Jos balkonas, apaugęs gėlėmis ir vijokliais, priminė mažyčius Semiramidės sodus – tarsi žaliuojantis oazė miesto betono džiunglėse.“
Svarbu: Terminas dažnai vartojamas kaip metafora kas nors puikaus, fantastiško, sunkiai įtikėtino ar romantiško (pvz., „sukūrėte tikrus Semiramidės sodus“). Jis taip pat gali reikšti ambicingą, bet galimai mitinį projektą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.