preanimizmas
Preanimizmas – tai religijotyros terminas, reiškiantis tikėjimą į bepersonę, mistinę galią (pvz., mana), kurią žmonės suvokia kaip visoje gamtoje esantį gyvybingumą ar magišką jėgą. Tai laikoma ankstyviausia religijos forma, atsirandančia prieš tikėjimą dievais, dvasiomis ar animizmą (tikėjimą, kad visi objektai turi sielą).
Pagrindiniai bruožai:
- Tikima ne asmeninėmis būtybėmis, o abstrakčia, paslaptinga jėga.
- Ši jėga gali būti įgyti, perduodama ar valdoma per ritualus, užkeikimus, amuletus.
- Dažnai siejama su magija ir pirmykščiu pasaulėvoka.
Pavyzdžiai:
1. Mana (Okeanijos kultūrose) – mistinė jėga, kurią turi žmonės, objektai ar gamtos reiškiniai. Pvz., kario ietis gali būti laikoma turinčia maną, suteikiančią jam pergalės galią.
2. Vakarų Afrikos tikėjimai – tikima, kad tam tikri amuletai ar ritualai gali sukaupti nematomą galią, kuri apsaugo nuo nelaimių ar suteikia žemės derlingumą.
3. Pirmykščių žvejų ritualai – prieš išplaukiant į jūrą atliekami veiksmai (šokiai, užkeikimai), siekiant „įkvepinti“ valtį ir tinklus magiška jėga, kuri pritrauks žuvų.
Svarbu: Preanimizmas pabrėžia, kad žmonės pirma ėmė tikėti bendrąja jėga, o vėliau – jos įsikūnijimais (dvasios, dievai). Terminą XIX a. pabaigoje išpopuliarino antropologas Robertas Marettas, ginčijantis E. B. Tayloro animizmo teoriją.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.