Postpozicija – tai prieveiksmis ar kitokia nedeklinuojama kalbos dalis, kuri jungiasi su žodžiu (dažniausiai daiktavardžiu) po jo ir sudaro su juo vientisą sintaksinį junginį, panašiai kaip prielinksnis, bet pastatytas po žodžio, o ne prieš jį.
Trumpai: tai priešingybė prielinksniui – jungiamasis žodis, einantis po pagrindinio žodžio.
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių kalboje:
- „Aš einu miškan“ („miškan“ = į mišką;
čia „-an“ yra postpozicija, nurodanti kryptį).
- „Jis atvyko namo“ („namo“ = į namus;
postpozicija „-o“).
2. Kitose kalbose:
- Turkių kalba: „ev için“ (namui / dėl namo;
„için“ – postpozicija, reiškianti „dėl“).
- Vengrų kalba: „ház mellett“ (namo šalia;
„mellett“ – postpozicija, reiškianti „šalia“).
Svarbu: Postpozicijos dažnos aglutinacinėse kalbose (pvz., turkų, vengrų, suomių), tačiau lietuvių kalboje jos retos ir dažniausiai tariamos kaip senovinės priesagų formos (kaip „-an“, „-o“ krypties reikšmėje).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.