Panoptikumas
Panoptikumas – tai kalėjimo ar kitokios institucijos architektūrinis projektas, kurį sukūrė XVIII a. filosofas Jeremy Bentham. Koncepcija pagrįsta centriniu stebėjimo bokštu, iš kurio galima stebėti visus kalinius (ar kitus asmenis), patiems likant nematomam. Tai sukuria iliuziją nuolatinio stebėjimo, net kai stebėtojo nėra, skatinant savikontrolę ir paklusnumą.
Trumpai: Panoptikumas – konstrukcija, leidžianti vienam stebėtojui nematomai stebėti daugelį žmonių, naudojant psichologinį spaudimą.
Pavyzdžiai:
1. Tradicinis kalėjimas pagal panoptikumo modelį – centrinis bokštas su prižiūrėtojais, o aplinkui – permatomos celės. Kaliniai nežino, ar juos stebi, todėl elgiasi taip, lyg būtų nuolat stebimi.
2. Šiuolaikinės visuomenės stebėjimo sistemos – CCTV kameros, interneto duomenų rinkimas, socialinių tinklų sekimas. Nors fizinio bokšto nėra, veikia tas pats principas: galimybė būti stebimiems bet kuriuo metu skatina žmones savanoriškai riboti savo elgesį.
3. Biuro atviras planas – vadovų kabinetai su stiklinėmis sienomis arba išdėstymas, leidžiantis matyti visus darbuotojus. Tai gali skatinti efektyvumą, bet ir sukurti nuolatinio vertinimo atmosferą.
Svarbu: Šiandien „panoptikumas“ dažnai vartojamas kaip metafora visuomenei, kurioje valdžia, korporacijos ar technologijos įgyja galimybę nematomai stebėti ir kontroliuoti žmones. Terminą populiarino filosofas Michel Foucault, nagrinėjęs stebėjimo ir galios santykį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.