nomokratija
Nomokratija (iš gr. nomos – įstatymas + kratos – valdžia) – tai valdymo forma, kurioje aukščiausia valdžia priklauso įstatymui, o ne valdovui, tautai ar kitai institucijai. Pagrindinis principas – visi, įskaitant valdžią, yra pavaldūs įstatymui.
Trumpai tariant:
Nomokratija = Įstatymų valdžia, kur įstatymas yra pagrindinis visuomenės ir valstybės valdymo kriterijus.
Pavyzdžiai:
1. Šiuolaikinės demokratinės valstybės, kuriose veikia teisinė valstybė (Rechtsstaat, rule of law) principas:
– Visi piliečiai ir institucijos privalo laikytis įstatymų, net jei jie nesutinka su jais.
– Teismai yra nepriklausomi ir sprendžia remdamiesi įstatymais, o ne politiniu spaudimu.
– Pavyzdžiai: Vokietija, Švedija, Japonija.
2. Senovės Romos Respublika (kai kuriais laikotarpiais):
– Įstatymai (pvz., Lex Hortensia) buvo aukščiausia teisinė norma, kuriai paklusti privalėjo net patricijai ir valdininkai.
– Teisinės procedūros buvo griežtai reglamentuotos, o valdžios padalijimas užtikrino, kad įstatymai nepriklausytų nuo vieno asmens valios.
3. Europos Sąjunga kaip teisinė bendrija:
– ES veikia pagal sutartis ir įstatymus (pvz., Europos Sąjungos teisė), kurie yra privalomi visoms valstybėms narėms.
– Europos Teisingumo Teismas užtikrina, kad įstatymai būtų taikomi vienodai visoje Sąjungoje.
Svarbu:
Nomokratija nėra tiesiog sinonimas demokratijai. Demokratijoje valdžia priklauso daugumai, bet net ir dauguma gali pažeisti įstatymus. Nomokratijoje įstatymas viršija bet kokią daugumos valią – jis apsaugo ir mažumas, ir individualias teises.
Tačiau šiuolaikinėse demokratijose nomokratijos principai dažnai įgyvendinami per konstitucionalizmą ir žmogaus teisių apsaugą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.