Monetarizmas
Monetarizmas – tai makroekonominė teorija, pagrįsta mintimi, kad pinigų pasiūla yra pagrindinis nacionalinės ekonomikos veiksnys ir pagrindinis infliacijos bei ekonominio ciklo reguliatorius. Pagrindinė mintis: kontroliuojant pinigų pasiūlą, valdžia gali stabiliuoti ekonomiką ir kontroliuoti kainų lygį.
Pagrindinės idėjos:
1. Infliacija daugiausia yra „pinigų reiškinys“ – kylanti tada, kai pinigų pasiūla auga greičiau nei gamyba.
2. Centrinis bankas turėtų palaikyti stabilią, numatytą pinigų pasiūlos augimo tempą (pvz., 3–5% per metus), o ne aktyviai kištis į rinką.
3. Valstybės fiskalinė politika (mokesčiai, išlaidos) yra mažiau veiksminga nei pinigų politika.
Pagrindinis atstovas: Miltonas Friedmanas (Čikagos universitetas), XX a. 7–8 dešimtmečiai.
Pavyzdžiai:
1. JAV 1980-ųjų pradžia („Reaganomics“)
– Federalinio rezervo (Fed) pirmininkas Paul Volcker, remdamasis monetarizmo principais, smarkiai padidino palūkanų normas, siekdamas sumažinti pinigų pasiūlą ir numalšinti aukštą infliaciją. Tai sukėlė recesiją, bet ilgainiui suvaldė infliaciją.
2. Europos Centrinio Banko politika
– ECB ilgą laiką orientavosi į pinigų pasiūlos rodiklius (pvz., M3 agregatą) kaip pagrindinį infliacijos perspektyvų indikatorių, nors vėliau įvertino ir kitus veiksnius.
3. Kovos su hiperinfliacija šalyse
– Kai kuriose šalyse (pvz., Brazilijoje 1990-aisiais) hiperinfliaciją buvo bandyta stabdyti griežtai kontroliuojant pinigų emisiją ir įvedant naujus pinigus – tai taip pat remiasi monetarizmo logika.
Trumpai: Monetarizmas teigia – „infliacija visada ir visur yra pinigų reiškinys“, o pagrindinis ekonominės politikos tikslas – palaikyti stabilią pinigų pasiūlą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.