Monadologija
Monadologija – tai filosofinė sąvoka, kurią sukūrė vokiečių filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnicas (1646–1716). Ji apibrėžia jo teoriją apie monades – pradines, nematerialias, savarankiškas ir nekintančias visatos substancijos daleles.
Trumpai:
Monadologija – tai Leibnico filosofinė sistema, kurioje visata suprantama kaip sudaryta iš begalinio skaičiaus monadų, kurios yra dvasinės, savarankiškos ir veikia pagal iš anksto nustatytą harmoniją.
Pagrindinės monadų savybės:
1. Nedalomos – tai paprasčiausios visatos dalelės.
2. Nekintančios – negali keistis iš išorės, tik iš savęs.
3. Unikalios – kiekviena monada yra skirtinga.
4. Neturi langų – negali tiesiogiai sąveikauti su kitomis, bet visos veikia harmonijoje (Dievo sukurta „išankstinė harmonija“).
Pavyzdžiai:
1. Žmogaus siela pagal Leibnicą yra monada – ji yra savarankiška, turi savo vidinę veiklą (mąstymą, sąmonę) ir atspindi visatą savo perspektyvoje.
2. Kiekvienas gyvas organizmas ar net paprasčiausia materijos dalelė turi savo monadą, kuri nulemia jos esmę ir veikimą.
Svarba:
Monadologija buvo Leibnico bandymas suderinti mokslinį materializmą su dvasine visatos samprata, pabrėžiant, kad tikrovės pagrindas yra dvasinis, o ne materialus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.