Ministerializmas – tai politinė praktika arba tendencija, kai ministrai (ypač vyriausybės vadovai) koncentruoja valdžią savo rankose, dažnai ribodami parlamento ar kitų institucijų įtaką. Tai gali reikšti pernelyg centralizuotą sprendimų priėmimą, mažą skaidrumą arba vyriausybės veiksmų dominavimą prieš kitus valdžios šakas.
Pagrindiniai bruožai:
- Valdžios koncentravimas vyriausybėje (ypač ministrų kabinete).
- Parlamento rolės silpnėjimas arba formalus jos pripažinimas.
- Sprendimų priėmimas siaurame, uždare aukščiausiosios valdžios rate.
Pavyzdžiai:
1. Istorinis pavyzdys: Vokietijos kancleris Otto von Bismarck XIX a. dažnai veikė per ministrų kabinetą, apeidamas Reichstagą, ypač sprendžiant klausimus dėl karinės politikos ir mokesčių.
2. Šiuolaikinis pavyzdys: Vengrija po 2010 m., kai Viktoras Orbano vyriausybė įgavo konstitucišką daugumą, sustiprino vyriausybės pozicijas, o parlamentas dažnai tapo formalia institucija, patvirtinančia jau priimtus sprendimus.
3. Bendras atvejis: Kai vyriausybė priima skubius sprendimus (pvz., nepaprastosios padėties metu) be pakankamos parlamentinės diskusijos, tai gali būti laikoma ministerializmo apraiška.
Pastaba: Ministerializmas neretai siejamas su vykdomosios valdžios stiprėjimu demokratinėse sistemose, ypač kai vyriausybė turi parlamentinę daugumą. Jis gali būti kritikuojamas kaip grėsmė pusiausvyrai tarp valdžios šakų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.