maoizmas

Maoizmas – tai komunistinės ideologijos atmaina, kurią sukūrė Kinijos revoliucijos lyderis Mao Dzedunas (Mao Zedong). Ji išsiskiria akcentuojant kaimiškąją revoliuciją, partizaninį karą ir nuolatinę revoliuciją („kultūrinė revoliucija“), siekiant išlaikyti „revoliucinį dvasią“ ir kovoti prieš biurokratizmą bei elitizmą.

Pagrindiniai bruožai:
1. Kaimiškųjų revoliucija – Maoas teigė, kad Kinijoje revoliuciją turi vesti ne miestų proletariatas, o valstiečiai.
2. Žmonių karas – partizaninės kovos strategija, kurioje civilių parama yra esminė.
3. Nuolatinė revoliucija – idėja, kad net įsitvirtinus komunizmui, reikia kovoti prieš naują privilegijuotų sluoksnių atsiradimą (pvz., Kultūrinė revoliucija 1966–1976 m.).
4. Savarankiškumas – pabrėžiama nacionalinė savarankiškumo ir savitumo svarba.

Pavyzdžiai:
1. Kultūrinė revoliucija (1966–1976) – Mao inicijuotas masinis judėjimas, kurio metu jaunimas („Raudonosios gvardijos“) persekiojo „kontrarevoliucionierius“, naikino tradicinę kultūrą ir intelektualus, siekdamas „išvalyti“ partiją ir visuomenę.
2. „Didysis šuolis“ (1958–1962) – ekonominė kampanija, kurios metu buvo skatinamos komunos ir masinė pramonė, bet kuri lėmė badą ir milijonus aukų.
3. Partizaninis karas – Mao taktika, panaudota per Kinijos pilietinį karą (pvz., naudojant žemės ūkio teritorijas kaip bazę, mobilizuojant valstiečius).

Įtaka:
Maoizmas buvo svarbus daugelyje antikolonialinių ir revoliucinių judėjimų visame pasaulyje (pvz., Nepale, Peru, Filipinuose). Šiuolaikinėje Kinijoje oficiali ideologija yra „kinietiškasis socializmas su kinų savitumais“, kuris išlaiko tam tikrus maoizmo elementus, bet atsisako radikalių jo formų.

Įrašas
Paaiškinimas	Maoizmas – tai komunistinės ideologijos atmaina, kurią sukūrė Kinijos revoliucijos lyderis Mao Dzedunas (Mao Zedong). Ji išsiskiria akcentuojant kaimiškąją revoliuciją, partizaninį karą ir nuolatinę revoliuciją („kultūrinė revoliucija“), siekiant išlaikyti „revoliucinį dvasią“ ir kovoti prieš biurokratizmą bei elitizmą. Pagrindiniai bruožai: 1. Kaimiškųjų revoliucija – Maoas teigė, kad Kinijoje revoliuciją turi vesti ne miestų proletariatas, o valstiečiai. 2. Žmonių karas – partizaninės kovos strategija, kurioje civilių parama yra esminė. 3. Nuolatinė revoliucija – idėja, kad net įsitvirtinus komunizmui, reikia kovoti prieš naują privilegijuotų sluoksnių atsiradimą (pvz., Kultūrinė revoliucija 1966–1976 m.). 4. Savarankiškumas – pabrėžiama nacionalinė savarankiškumo ir savitumo svarba. Pavyzdžiai: 1. Kultūrinė revoliucija (1966–1976) – Mao inicijuotas masinis judėjimas, kurio metu jaunimas („Raudonosios gvardijos“) persekiojo „kontrarevoliucionierius“, naikino tradicinę kultūrą ir intelektualus, siekdamas „išvalyti“ partiją ir visuomenę. 2. „Didysis šuolis“ (1958–1962) – ekonominė kampanija, kurios metu buvo skatinamos komunos ir masinė pramonė, bet kuri lėmė badą ir milijonus aukų. 3. Partizaninis karas – Mao taktika, panaudota per Kinijos pilietinį karą (pvz., naudojant žemės ūkio teritorijas kaip bazę, mobilizuojant valstiečius). Įtaka: Maoizmas buvo svarbus daugelyje antikolonialinių ir revoliucinių judėjimų visame pasaulyje (pvz., Nepale, Peru, Filipinuose). Šiuolaikinėje Kinijoje oficiali ideologija yra „kinietiškasis socializmas su kinų savitumais“, kuris išlaiko tam tikrus maoizmo elementus, bet atsisako radikalių jo formų.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.