manoras
Manoras – tai viduramžių Europoje paplitusi žemės valda ir ūkio vienetas, kuris buvo feodalinės sistemos pagrindas. Jį sudarė:
1. Dvaras (pono rezidencija ir centrinė ūkio dalis).
2. Valstiečių (baudžiauninkų) sklypai, kuriuose jie dirbdavo savo ir ponui.
3. Bendrosios žemės (pievos, miškai, vandens telkiniai), kurias naudojo visi.
Pagrindinės savybės:
- Valstiečiai mokėjo mokesčius (gamtą ar pinigus) ir atlikinėjo prievoles (pvz., dirbdavo ponų žemėje).
- Ponas (dvarininkas) teikė valstiečiams apsaugą ir teisminę valdžią.
- Manoras buvo savarankiškas ūkis, beveik viską gaminantis pats.
Pavyzdžiai:
1. Istoriniame kontekste:
„Viduramžių Anglijoje kiekvienas didikas valdė vieną ar kelis manorius, kuriuose valstiečiai dirbo žemę ir mokėjo duoklę.“
2. Ekonominiame aspekte:
„Manoras buvo uždaras ūkis: čia auginta grūdai, laikyti gyvuliai, verčiamasi amatais, o perteklius parduodamas turguje.“
Trumpai: Manoras – tai viduramžių feodalinis žemės ūkis su dvaru, valstiečiais ir bendromis žemėmis, kur valdė ponas, o valstiečiai atlikinėjo prievoles.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.