lombrozizmas
Lombrozizmas – tai XIX a. pabaigos kriminologinė teorija, kurią sukūrė italų gydytojas ir kriminologas Čezaris Lombrozas (Cesare Lombroso). Pagrindinė idėja: nusikaltėliai gimsta, o ne tampa – jų nusikalstamas polinkis atsispindi fizinėse anomalijose (pvz., netaisyklinga kaukolės forma, didelės žandikauliai, žemas kaklas, per didelės ar per mažos ausys ir pan.). Lombrozas manė, kad šios savybės rodo žmogaus evoliucinį atsilikimą („atavizmą“).
Pagrindiniai principai:
1. Biologinis determinizmas – nusikalstamumas nulemtas fiziologinių požymių.
2. „Gimęs nusikaltėlis“ (l'uomo delinquente) – tam tikri žmonės jau gimę su polinkiu nusikalsti.
3. Mokslinis matavimas – kriminalinė antropometrija (matavimai kūno dalių).
Pavyzdžiai:
1. Istorinis pavyzdys: Lombrozo laikais buvo manoma, kad žmogų, turintį „žvėrišką“ veido išraišką, didelius dantis ar asimetrišką kaukolę, galima laikyti potencialiu nusikaltėliu. Tai lėmė diskriminaciją pagal išvaizdą.
2. Kultūrinis pavyzdys: Šiuolaikiniuose filmuose (pvz., „Silemas“ ar kituose kriminaliniuose trileriuose) piktadariai dažnai vaizduojami su išskirtiniais fiziniais bruožais – tai netiesioginė lombrozizmo įtaka stereotipams.
3. Kritikos pavyzdys: Lombrozizmas greitai buvo atmestas kaip pseudomokslinis, nes nepagrįstas empiriniais duomenimis. Šiuolaikinė kriminologija nusikalstamumą aiškina socialiniais, psichologiniais ir aplinkos veiksniais, o ne fiziologija.
Svarba: Nors lombrozizmas dabar laikomas pasenusia teorija, jis padarė didelę įtaką kriminologijos raidai – perėjimui nuo moralinių paaiškinimų prie „mokslinio“ nusikaltėlių tyrimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.