lokajata
„Lokajata“ yra buddistinė sąvoka, reiškianti „pasaulinis valdovas“ arba „pasaulio valdytojas“. Tai mitinis valdovas, turintis didžiąją moralinę ir dvasinę galią, bet vis dar esantis samsaroje (kylančių ir nykstančių pasauliuose cikle), nepasiekęs išsivadavimo (nirvanos).
Trumpai:
- Kilme: iš sanskrito kalbos („lokapāla“ arba „loka“ – pasaulis + „jata“ – gimęs/valdovas“).
- Reikšmė: idealus etinis valdovas, valdantis pagal budistinius principus (pvz., Darmos dėsnius).
- Kontekstas: dažnai minimas budistiniuose tekstuose kaip pavyzdys gerovės ir galios, bet ne galutinės dvasinės tiesos simbolis.
Pavyzdžiai vartojime:
1. Istorinis/religinis:
„Anot budistų, gerai valdantis lokajata gali sukurti taikų ir klestintį visuomenę, bet vis tiek turi išmokti atsiriboti nuo materialaus pasaulio.“
2. Metaforinis (šiuolaikiniame kontekste):
„Jis elgėsi kaip tikra lokajata – rūpinosi piliečiais ir skatino dorovę, bet pamiršo, kad ir didžiausia valdžia yra laikina.“
Svarbu: Neklausti su „lokāyata“ (indų materialistinė filosofija) – tai visiškai skirtinga sąvoka, nors pavadinimai panašūs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.