liberum veto
Liberum veto (lot. „laisvas draudimas“) – tai istorinis teisinis principas, leidęs vienam parlamento nariui sustabdyti visus svarstomus sprendimus arba nutraukti parlamentarų sesiją, nepaisant kitų bariškių nuomonės. Jis buvo taikomas Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos–Lietuvos valstybės) seimuose nuo XVII a.
Trumpai:
Vienas asmuo galėjo užvetuoti (drausti) bet kurį sprendimą, net jei jį palaikė dauguma.
Pavyzdžiai:
1. 1652 m. – pirmasis panaudojimas
Atstovas Vladislovo Sicinskis vienas prieštaravo karaliaus Vladislovo Vazos prašymui pratęsti seimo sesiją, kad būtų galima organizuoti karinę gynybą nuo kazokų ir rusų. Dėl jo veto seimas buvo nutrauktas, nors dauguma bariškių buvo už tęsimą.
2. XVIII a. – valstybės paralyžiavimas
Liberum veto dažnai piktnaudžiauta užsienio valstybių (Rusijos, Prūsijos) įtakai išreikšti. Pavyzdžiui, 1767–1768 m. seimas buvo nutrauktas dėl vieno atstovo veto, remiamo Rusijos, kad būtų užkirstas kelias reformoms, stiprinančioms valstybę.
Pasekmės:
- Politinis chaosas: Dažni seimų nutraukimai sulėtino svarbius sprendimus.
- Silpnumas užsienio politikoje: Valstybė tapo lengvu taikiniu kaimynų agresijai.
- Reformų stabdymas: Neįmanoma buvo priimti reikalingų modernizacijos įstatymų.
Liberum veto laikomas viena pagrindinių Abiejų Tautų Respublikos žlugimo priežasčių, panaikintas tik 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.