Lamarkizmas
Lamarkizmas – tai evoliucijos teorija, kurią XIX a. pradžioje pasiūlė prancūzų gamtininkas Žanas Batistas Lamarkas. Pagrindinė jos idėja: organizmai per gyvenimą įgyja požymių, kuriuos perduoda savo palikuonims. Kitaip tariant, įgyti požymiai paveldimi.
Pagrindiniai principai:
1. Vartojimo ir nevartojimo dėsnis – organas, kuris dažnai naudojamas, sustiprėja ir vystosi, o nenaudojamas silpnėja ir nyksta.
2. Įgytų požymių paveldėjimas – per gyvenimą įgyti pakeitimai perduodami palikuonims.
Pavyzdžiai pagal Lamarką:
1. Žirafos kaklas – Lamarkas aiškino, kad žirafos kaklas ilgėjo dėl nuolatinio siekimo aukštai augančių lapų. Kiekviena karta truputį ištempdavo kaklą, o šis ilgesnis kaklas buvo perduodamas kitai kartai.
2. Narvinių pelių akys – gyvenant tamsioje aplinkoje (pvz., po žeme), akys nenaudojamos ir palaipsniui nyksta, o šis požymis perduodamas palikuonims.
Kritika ir mokslinis kontekstas:
Šiuolaikinė biologija (ypač genetikos atradimai) paneigė Lamarkizmą – įgyti požymiai nepaveldimi, nes paveldimumą lemia genai, o ne individo patirtis. Tačiau Lamarko idėjos buvo svarbus žingsnis link evoliucijos teorijos vystymosi, o kai kurios jo pastebėjimo (epigenetiniai mechanizmai) šiandien gauna naują interpretaciją.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.