kristalofizika
Kristalofizika – tai fizikos šaka, tirianti kristalų fizikines savybes ir reiškinius, susijusius su jų sandara ir simetrija. Ji dažnai laikoma kietojo kūno fizikos dalimi, specializuojantis kristalinių medžiagų tyrimuose.
Pagrindiniai tyrimo objektai:
1. Elastingumas ir deformacija – kaip kristalas reaguoja į mechaninį įtempimą.
2. Šiluminės savybės – šilumos laidumas, šiluminė plėtra kristaluose.
3. Elektros ir magnetinės savybės – laidumas, poliarizacija, magnetiniai reiškiniai.
4. Optinės savybės – šviesos sklidimas, dvilypumas, poliarizacija kristaluose.
Pavyzdžiai:
1. Pjezoelektrinis efektas – kai kurių kristalų (pvz., kvarcas) deformacija sukelia elektros įtampą, ir atvirkščiai. Naudojama garsakalbiuose, jutikliuose.
2. Dvilypumas – šviesa, praeidama pro kristalą (pvz., kalcito), gali suskilti į du spindulius dėl skirtingo lūžio rodiklio. Naudojama optikoje (poliarizatoriai).
3. Superlaidumas – kai kurie kristaliniai junginiai (pvz., YBCO – itrio-bario vario oksidas) esant žemai temperatūrai praranda elektrinę varžą. Taikoma magnetinio rezonanso aparatuose, greituose traukiniuose.
Trumpai tariant, kristalofizika aiškina, kaip kristalų atomų išsidėstymas lemia jų fizikines savybes ir praktinį pritaikymą technologijose.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.