izovela
"Izovela" – tai lietuvių kalboje vartojamas terminas, kuriuo apibūdinamas istorinis romanas arba istorinė apysaka. Šis žodis yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio "isovèle" (istorinė novelė), o pats žanras atsirado XIX a. Prancūzijoje.
Trumpai: Izovela – tai trumpas istorinis kūrinys, dažnai pasakojantis apie konkrečius istorinius įvykius, asmenis ar epochas, sukuriant istorinį foną ir atmosferą, bet būdamas trumpesnis už pilną istorinį romaną.
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių literatūroje klasikinis pavyzdys – Vincas Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Nors tai padavimų rinkinys, kai kurie kūriniai (pvz., „Skirgaila“) turi izovelės bruožų – istorinį siužetą, glaustą formą ir ryškius epochos personažus.
2. Užsienio literatūroje – prancūzų rašytojo Prosperio Merimė novelė „Mateo Falcone“ (1829), nors ir ne grynai istorinė, tačiau dažnai minimas kaip izovelės pavyzdys dėl glaustos istorinės atmosferos (Korsikos gyvenimas XIX a. pradžioje) ir moralinės problematikos.
3. Kitas pavyzdys – Vladimiro Korolenko apysaka „Miško šniokščia“ (arba „Girių ūžia“), kurioje vaizduojamas XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimas carinės Rusijos laikais, o istorinis kontekstas perteikiamas per personalią istoriją.
Svarbu: Šiuolaikinėje lietuvių kalboje „izovela“ vartojama retai, dažniau sutinkami terminai „istorinė apysaka“ arba „istorinis apsakymas“. Tačiau literatūros teorijoje izovela išlaiko savo specifinę reikšmę – kaip tarpinė forma tarp istorinės novelės ir istorinio romano.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.