hiperdaktilinis
Hiperdaktilinis – tai eilėdaros terminas, reiškiantis eilutę, kurios pirmasis kirčiuotas skiemuo yra ketvirtas nuo eilutės pabaigos (kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo + dar du nekirsti skiemenys prieš jį). Tai yra vienas iš metrinių pėdų, naudojamas klasikinėje poezijoje.
Trumpai tariant: hiperdaktilinė pėda – kirčiuotas skiemuo + trys nekirsti skiemenys prieš jį (pvz., „ū́ u u u“).
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių poezijoje (retai vartojama):
„Šviesiaū́siais keliais“ – kirčiuotas paskutinis skiemuo „ū́“, prieš jį trys nekirsti („sia-u-siais“).
Eilutėje tai atrodo taip:
Švie | sia | ū́siais | ke | liais – paskutinė pėda „ū́siais“ yra hiperdaktilinė.
2. Graikų-lotynų poezijoje:
Hiperdaktilinė pėda dažnai sutinkama heksametre arba sapfinėje strofoje. Pavyzdys iš lotynų kalbos:
„Arma virumque canō“ (Vergilijus) – paskutinė pėda „canō“ („ca-nō“) nėra hiperdaktilinė, tačiau heksametre hiperdaktilinės pėdos gali būti viduryje eilutės.
Svarbu:
- Hiperdaktilinė pėda yra retesnė nei daktilinė („ū́ u u“) ar trochėjinė („ū́ u“) lietuvių poezijoje, nes trijų nekirstų skiemenų iš eilės lietuvių kalboje beveik nebūna.
- Dažniau aptinkama antikinėje poezijoje arba moderniojoje poezijoje kaip sąmoningas ritmo efektas.
Jei domitės konkrečiu eilėraščiu ar norite išnagrinėti eilutę, galite ją pateikti – padėsime nustatyti, ar joje yra hiperdaktilinių pėdų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.