glotochronologija
Glotochronologija – tai kalbotyros metodas, kuriuo bandoma nustatyti kalbų atsiskyrimo vieną nuo kitos laiką, remiantis pagrindinio žodyno pokyčių greičiu. Metodas grindžiamas prielaida, kad tam tikras pagrindinių žodžių (pvz., skaičių, kūno dalių, pagrindinių veiksmų) procentas kinta reguliariai per laiką (paprastai apie 14–19% per 1000 metų). Tai leidžia įvertinti, prieš kiek laiko dvi giminingos kalbos išsiskyrė iš bendros prokalbės.
Trumpai:
Tai kalbų divergencijos (atsiskyrimo) datavimo metodas, pagrįstas žodyno kitimo greičiu.
Pavyzdžiai:
1. Indoeuropiečių kalbos:
Glotochronologija gali būti taikoma nustatant, prieš kiek laiko išsiskirstė indoeuropiečių kalbos šakos (pvz., germanų, romanų, slavų). Pavyzdžiui, lyginant pagrindinius žodžius lotynų ir senovės graikų kalbose, galima įvertinti jų divergencijos laiką.
2. Polineziečių kalbos:
Tyrinėjant polineziečių kalbas (pvz., havajiečių, maorių, taityjų), glotochronologija padeda nustatyti migracijų ir kalbų atsiskyrimo chronologiją Ramiajame vandenyne.
Svarbu pažymėti:
Metodas yra kontroversiškas, nes kalbų pokyčiai priklauso nuo daugelio socialinių, istorinių ir kultūrinių veiksnių, o ne tik nuo laiko. Todėl jo rezultatai dažnai laikomi orientaciniais, o ne tiksliais.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.