glosematika
Glosematika – tai struktūralistinė lingvistikos teorija, kurią XX a. viduryje sukūrė danų mokslininkai Louis Hjelmslev ir Hans Jørgen Uldall. Ji teigia, kad kalbą reikia tirti kaip savarankišką, savivaldžią sistemą, nepriklausomą nuo išorinės realybės ar psichologinių procesų.
Pagrindiniai principai:
1. Formos ir medžiagos atskyrimas – kalba kaip forma (abstrakti struktūra) yra svarbesnė už medžiagą (konkrečius garsus ar raides).
2. Išraiškos ir turinio plokštumos – kiekvienoje iš jų skiriami forma ir medžiaga.
3. Kalbos savarankiškumas – glosematika siekia aprašyti kalbą tik jos pačios sąlygomis.
Pavyzdžiai:
1. Žodžio analizė:
Žodis „namas“ glosematikoje nagrinėjamas ne kaip pastato reprezentacija, o kaip santykių sistema: pvz., jo priešprieša su „butas“ (atskiriama pagal savybę „atskiras / dalis pastato“) arba jo morfologinė struktūra (šaknies ir galūnės santykis).
2. Gramatinės kategorijos:
Glosematikoje gramatinė kategorija (pvz., linksnis) suprantama kaip grynai struktūrinis santykis, nepriklausomas nuo semantikos. Pvz., vietininkas (name) nėra tiesiog „vietos reiškinys“, o pozicija sistemoje, kuri gali reikšti ir laiką, ir būseną.
Trumpai tariant, glosematika – tai kalbos struktūros tyrimas, atsiribojantis nuo prasmės ir fizinių realizacijų, dažnai vadinama „kalbos algebra“. Ji paveikė semiotiką ir struktūralizmą, nors dabar naudojama daugiau teoriniuose, o ne taikomuosiuose tyrimuose.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.