geštaltpsichologija
Geštaltpsichologija – tai psichologijos kryptis, kuri teigia, kad žmogus suvokia aplinką ne kaip atskirus elementus, o kaip visumą (geštaltą), kurios savybės nėra tiesiog atskirų dalių suma. Pagrindinis principas: „visuma yra daugiau už dalių sumą“.
Pagrindinės idėjos:
- Suvokimas organizuojasi pagal tam tikrus dėsnius (pavyzdžiui, artumo, panašumo, užbaigtumo).
- Psichinės patirtys analizuojamos kaip struktūruotos visumos, o ne kaip atskiri jutimai ar asociacijos.
Pavyzdžiai:
1. Figūros ir fono principas – žmogus išryškina vieną objektą (figūrą) iš fono.
Pvz.: Garsiausias pavyzdys – veido/vazos iliuzija, kur matome arba du veidus profiliu, arba vazą, bet ne abu vienu metu.
2. Artumo dėsnis – arti vienas kito esantys elementai suvokiami kaip susiję arba viena grupė.
Pvz.: Tekste tarpai tarp žodžių leidžia matyti atskirus žodžius, o ne tik raidžių seką.
3. Užbaigtumo dėsnis – smegenys linkusios užbaigti neišbaigtas formas ar įvykius.
Pvz.: Jei matome trūkstamą apskritimą (kaip pertrūkusią liniją), vis tiek suvokiame jį kaip visą apskritimą.
Geštaltpsichologija taip pat paveikė psichoterapiją (geštalt terapija), kurioje dėmesys skiriamas visuminei asmenybės patirčiai „čia ir dabar“.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.