fin de siecle

Fin de siècle (pranc. „amžiaus pabaiga“) – tai kultūrinis terminas, apibūdinantis XIX a. pabaigos (ypač 1890–ųjų) nuotaikas, būdingas dekadentiškumas, pesimizmas, estetizmas ir išsisėpinimo jausmas prieš įžengiant į naują amžių. Dažnai siejamas su meninėmis ir literatūrinėmis kryptimis, tokiomis kaip simbolizmas ir modernizmo užuomazgos.

Pavyzdžiai:

1. Literatūroje: Oskaro Vaildo romanas „Dorianu Greiui portretas“ (1890) atspindi fin de siècle dekadentišką estetiką, moralinį reliatyvizmą ir grožio kultą.
2. Mene: Gustav Klimto paveikslai, pvz., „Judita“ (1901), su savo ornamentiškumu, erotika ir mistiškumu – tipiškas to laikotarpio meno pavyzdys.
3. Kontekstualiai: Europos intelektualai fin de siècle laikotarpiu dažnai reiškė nerimą dėl socialinių pokyčių, mokslo pažangos ir senųjų vertybių nykimo, kas atsispindėjo filosofinėse ir politinėse diskusijose.

Įrašas
Paaiškinimas	Fin de siècle (pranc. „amžiaus pabaiga“) – tai kultūrinis terminas, apibūdinantis XIX a. pabaigos (ypač 1890–ųjų) nuotaikas, būdingas dekadentiškumas, pesimizmas, estetizmas ir išsisėpinimo jausmas prieš įžengiant į naują amžių. Dažnai siejamas su meninėmis ir literatūrinėmis kryptimis, tokiomis kaip simbolizmas ir modernizmo užuomazgos. Pavyzdžiai: 1. Literatūroje: Oskaro Vaildo romanas „Dorianu Greiui portretas“ (1890) atspindi fin de siècle dekadentišką estetiką, moralinį reliatyvizmą ir grožio kultą. 2. Mene: Gustav Klimto paveikslai, pvz., „Judita“ (1901), su savo ornamentiškumu, erotika ir mistiškumu – tipiškas to laikotarpio meno pavyzdys. 3. Kontekstualiai: Europos intelektualai fin de siècle laikotarpiu dažnai reiškė nerimą dėl socialinių pokyčių, mokslo pažangos ir senųjų vertybių nykimo, kas atsispindėjo filosofinėse ir politinėse diskusijose.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.