feodatarijus

Feodatarijus (lot. feudatarius) – tai žmogus, turintis feodą, t. y. žemės valdą, suteiktą aukštesnio valdovo (pvz., karaliaus, kunigaikščio) mainais į ištikimybę ir karinę ar kitokią tarnybą. Tai vasalas, kuris valdo feodinę žemę ir jos gyventojus.

Trumpai: Feodatarijus – feodo valdytojas, vasalas.

Pavyzdžiai:

1. Viduramžių Anglijoje baronas, gavęs žemės nuo karaliaus, buvo feodatarijus. Jis valdė savo dvarą, rinko mokesčius iš baudžiauninkų, o karui privalėjo duoti karaliui nustatytą karių skaičių.

2. Feodalinėje Lietuvoje didikas, gavęs žemes ir valdžią nuo didžiojo kunigaikščio, taip pat buvo feodatarijus. Jis valdė savo žemes, teisdavo pavaldinius, o karo atveju rinkdavo kariuomenę savo žemių pagrindu.

Svarbu: Feodatarijus nebuvo savininkas žemės – jis ją laikė (valdė) iš aukštesniojo senjoro mainais į pareigas. Tai pagrindinis feodalizmo principas.

Įrašas
Paaiškinimas	Feodatarijus (lot. feudatarius) – tai žmogus, turintis feodą, t. y. žemės valdą, suteiktą aukštesnio valdovo (pvz., karaliaus, kunigaikščio) mainais į ištikimybę ir karinę ar kitokią tarnybą. Tai vasalas, kuris valdo feodinę žemę ir jos gyventojus. Trumpai: Feodatarijus – feodo valdytojas, vasalas. Pavyzdžiai: 1. Viduramžių Anglijoje baronas, gavęs žemės nuo karaliaus, buvo feodatarijus. Jis valdė savo dvarą, rinko mokesčius iš baudžiauninkų, o karui privalėjo duoti karaliui nustatytą karių skaičių. 2. Feodalinėje Lietuvoje didikas, gavęs žemes ir valdžią nuo didžiojo kunigaikščio, taip pat buvo feodatarijus. Jis valdė savo žemes, teisdavo pavaldinius, o karo atveju rinkdavo kariuomenę savo žemių pagrindu. Svarbu: Feodatarijus nebuvo savininkas žemės – jis ją laikė (valdė) iš aukštesniojo senjoro mainais į pareigas. Tai pagrindinis feodalizmo principas.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.