dubitatyvinis
„Dubitatyvus“ (iš lot. dubitativus) reiškia abejojantį, svyruojantį, išreiškiantį abejonę ar netikrumą. Dažniausiai vartojamas kalbotyroje apibūdinti kalbos formas ar konstrukcijas, kurios perteikia kalbančiojo abejonę.
Trumpai:
Tai – kalbos išraiška, rodanti abejonę ar netikrumą.
Pavyzdžiai:
1. Kalboje:
„Jis galbūt ateis“ – žodis „galbūt“ yra dubitatyvus, nes rodo netikrumą.
„Atrodo, lyja“ – „atrodo“ čia perteikia abejonę dėl faktinės situacijos.
2. Gramatinė forma (retai):
Kai kuriose kalbose (pvz., kai kurios tiurkų ar mongolų) egzistuoja specialios dubitatyvų nuosakų formos, tiesiogiai rodančios, kad kalbantysis nėra visiškai tikras dėl teiginio. Lietuvių kalboje tokios specialios formos nėra – abejonė dažniausiai išreiškiama žodeliais (gal, galbūt, lyg, atrodo) ar intonacija.
3. Kontekstualus pavyzdys:
„Šis sprendimas yra labai abejotinas“ – čia „abejotinas“ yra reikšme artimas dubitatyvumui (keliantis abejonę).
- Gairės: Lingvistikos terminai
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.