disjunktyvus
Disjunktyvus – tai būdvardis, reiškiantis atskyrimą, atskirtumą, nesuderinamumą, neturinį bendrų dalių ar ryšių.
Trumpai:
- Disjunktyvus reiškia atskirą, nesusijusį, nepersidengiantį.
- Dažnai vartojama logikoje, matematikoje, teisėje ar bendrojoje kalboje, norint pabrėžti, kad dalys/neturti nieko bendro.
Pavyzdžiai:
1. Logikoje / Matematikoje
„Aibės A ir B yra disjunktyvios, jei jų sankirta yra tuščia.“
Tai reiškia, kad aibės neturi bendrų elementų.
2. Teisėje / Dokumentuose
„Sutartyje buvo disjunktyvios sąlygos: galima rinktis vieną variantą, bet ne abu.“
Čia pabrėžiama, kad variantai yra atskiri ir vienas iš jura atmeta kitą.
3. Bendrojoje kalboje
„Jų interesai yra visiškai disjunktyvūs – vienas mėgsta ramybę, kitas – ekstremalų sportą.“
Tai reiškia, kad interesai nesutampa ir neturi sąsajų.
Sinonimai: atskiras, nesuderinamas, nepalaikomas, be ryšio.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.