difuzionizmas
Difuzionizmas – tai kultūros istorijos teorija, teigianti, kad kultūriniai pasiekimai (technologijos, papročiai, mitai, socialinės struktūros) atsiranda vienoje ar keliose civilizacijose, o vėliau platinasi (difunduoja) į kitas kultūras per kontaktus, migracijas ar prekybą. Kitaip tariant, panašumai tarp skirtingų kultūrų aiškinami ne savarankišku išradimu, o perėmimu iš bendro šaltinio.
Pagrindinė idėja: Kultūrinės inovacijos keliauja iš vienos vietos į kitą.
Pavyzdžiai:
1. Rašto sistema – daugelis senovės civilizacijų (Egiptas, Mesopotamija, Kinija) perėmė rašto idėją arba jos elementus per prekybinius kelius ar užkariavimus.
2. Žemdirbystė – žemės ūkio praktikos (pvz., kviečių auginimas) iš Artimųjų Rytų išplito po Europą ir Aziją per migracijas.
3. Religinės idėjos – budizmas iš Indijos išplito į Rytų Aziją (Kiniją, Japoniją) per prekybinius kelius (Šilko kelią) ir misijas.
4. Architektūriniai elementai – arkų ar kupolų naudojimas romėnų architektūroje vėliau perimtas krikščioniškųjų ir islamo šalių statiniuose.
Kritika: Difuzionizmas buvo populiarius XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tačiau vėliau kritikuotas už pernelyg supaprastintą kultūrų raidą aiškinimą ir eurocentrišką požiūrį (dažnai teigiant, kad visos inovacijos kilo iš „pažangesnių“ civilizacijų). Šiuolaikinė antropologija dažniau laikosi konvergencijos idėjos – kad panašios kultūrinės savybės gali atsirasti nepriklausomai dėl panašių sąlygų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.