Difraktometrija – tai mokslinis metodas, tiriantis medžiagų struktūrą analizuojant difrakcijos reiškinį, dažniausiai naudojant rentgeno spindulius, elektronus ar neutronus.
Pagrindinis principas: kai bangos (pvz., rentgeno spinduliai) sąveikauja su kristaline medžiaga, jos išsisklaido (difraktuoja) tam tikrais kampais, atskleisdamos informaciją apie atomų išsidėstymą.
Pavyzdžiai:
1. Rentgeno difraktometrija (XRD) – naudojama nustatyti mineralų, metalų ar vaistinių medžiagų kristalinę struktūrą. Pvz., farmacijoje tiriama, kokią kristalinę formą turi veiklioji medžiaga.
2. Elektronų difraktometrija – taikoma tiriant labai mažus mėginius (pvz., nanodaleles) elektronų mikroskope.
3. Neutronų difraktometrija – naudojama analizuoti magnetines savybes ar lengvų atomų (pvz., vandenilio) padėtį kristaluose.
Trumpai tariant, difraktometrija yra stebimi difrakcijos modeliai → atskleidžiama medžiagos vidinė struktūra.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.