cecilianizmas
Cecilianizmas – tai XIX a. katalikų bažnytinės muzikos reformos judėjimas, siekęs grąžinti liturginę muziką prie jos istorinių, griežtesnių formų, ypač įkvėptų Grigaliaus choralo ir Renesanso daugiabalsės muzikos (pvz., Palestrinos stiliaus).
Pagrindiniai principai:
1. Atmetimas pasaulietiškumo – priešinimasis operiniam, teatraliniam stiliui bažnyčioje.
2. Garbinimo pirmenybė – muzika turi tarnauti liturgijai, o ne būti koncertine.
3. Grįžimas prie autentiškumo – skatinta naudoti vargonus, o ne orkestrą, ir kurti griežtesnius, polifoninius kūrinius.
Pavyzdžiai:
1. Kompozitoriai:
– Michael Haller (Vokietija) – kūrė mišias ir motetus cecilianizmo dvasia.
– Lorenzo Perosi (Italija) – jo oratorijų ir bažnytinių kūrinių stilius atspindi cecilianizmo idėjas.
2. Organizacijos:
– Allgemeiner Cäcilien-Verband (Bendroji Cecilijaus sąjunga), įkurta 1868 m. Vokietijoje, skatino reformą visoje Europoje.
3. Įtaka Lietuvoje:
– Juozas Naujalis (1869–1934), vadinamas „Lietuvos bažnytinės muzikos tėvu“, kūrė giesmes ir mišias, įkvėptas cecilianizmo principų (pvz., jo „Missa in honorem Immaculati Cordis B.M.V.“).
Trumpai: Cecilianizmas – bažnytinės muzikos „gryninimo“ judėjimas, pabrėžęs liturginį paprastumą, istorinį autentiškumą ir priešinimasis romantiniam teatralumui bažnyčioje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.