bergsonizmas
Bergsonizmas – tai prancūzų filosofo Henri Bergsono (1859–1941) sukurtas filosofinis judėjimas, kuris pabrėžia intuiciją, kūrybišką evoliuciją ir gyvybinę kryptį (pranc. élan vital) kaip pagrindinę realybės galią. Bergsonas kritikavo griežtą racionalizmą ir mokslinį determinizmą, teigdamas, kad tikrovė yra nuolatinis kaitos procesas (durée réelle – „tikroji trukmė“), kurį geriausiai suvokia ne protas, o intuicija.
Pagrindinės idėjos:
1. Tikroji trukmė (durée réelle) – laikas kaip kokybiškai kintanti, vientisa patirtis, o ne mechaniškai matuojamas dydis.
2. Gyvybinis veržlumas (élan vital) – kūrybinė gyvybinė jėga, kuri varo evoliuciją ir gyvenimo įvairovę.
3. Intuicijos viršenybė prieš intelektą – tiesą galima pasiekti tiesiogine vidine patirtimi, o ne logine analize.
Pavyzdžiai:
1. Literatūroje – rašytojai kaip Marcel Proust (veikale „Pamirštamo laiko ieškojimai“) tyrinėjo atmintį ir laiko patirtį, artimą Bergsono „tikrajai trukmei“.
2. Filosofijoje – Bergsono idėjos paveikė egzistencializmą ir fenomenologiją, pavyzdžiui, Maurice Merleau-Ponty darbus apie kūno patirtį.
3. Mene – impresionistai (pvz., Claude Monet) bandė perteikti kintančią akimirkos patirtį, o ne statines formas – tai atspindi Bergsono laiko sampratą.
Trumpai tariant, bergsonizmas – tai filosofija, kuri teigia, kad gyvenimas yra nuolatinis kūrybinis srautas, o ne mechaniška sistema, ir kad esmę galime suvokti tik per intuiciją bei vidinę patirtį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.