belkanto
Belkanto (it. bel canto – 'gražus dainavimas') – tai vokalinė technika ir stilius, kuris atsirado Italijoje XVII–XVIII a. ir pasižymi sklandžiu, grakščiu bei techniškai virtuoziniu dainavimu, ypač operoje. Pagrindiniai bruožai:
- Sklandumas ir melodijų grožis – ilgos, ornamentuotos melodinės linijos.
- Techninis meistriškumas – gebėjimas atlikti sudėtingus pasokus, trilius, koloratūras.
- Lengvas ir laisvas balso skambesys – svarbu balso lygumas per visą diapazoną.
- Draminio išraiškumo derinimas su vokaliniu grožiu – emocijos perteikiamos per muzikinę raišką.
Pavyzdžiai:
1. Operos: Gaetano Donizetti „Liumėja“ (Lucia di Lammermoor), Vincenzo Bellini „Norma“, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“ (Il barbiere di Siviglia).
2. Atlikėjai: Maria Callas, Joan Sutherland, Luciano Pavarotti (jų repertuaras apima daug belkanto kūrinių).
Belkanto stilius ypač suklestėjo XIX a. pradžioje ir vėliau atgaivintas XX a. kaip atskira vokalinė tradicija.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.