basso continuo
Basso continuo (it. „nuolatinis pagrindas“) – tai baroko epochos muzikos technika, kurioje muzikinis kūrinys grindžiamas nuolatiniu pagrindo balsu (dažniausiai žemuoju instrumentu, pvz., violončele ar fagotu) ir harmoniniu užpildymu (akordais), kurį improvizuoja klavišinis ar styginis instrumentas (pvz., klavesinas, orgos, teorba, liutnia). Tai sudaro harmoninį ir ritminį pagrindą visam ansambliui.
Pavyzdžiai:
1. J. S. Bach – „Brandenburgų koncertai“:
Daugelyje šių koncertų klavesinas atlieka basso continuo vaidmenį, kartu su violončele ar fagotu, kurie palaiko harmoniją ir jungia orkestro balsus.
2. A. Vivaldi – „Metų laikai“:
Koncertuose basso continuo (dažniausiai klavesinas ir violončelė) suteikia pagrindą solinei smuiko partijai ir užpildo harmoninę erdvę.
Trumpai tariant, basso continuo – tai baroko muzikos „pagrindas“, kuris jungia melodiją ir harmoniją, o atlikėjai dažnai improvizuoja pagal nurodytus akordus.
- Gairės: Muzikos terminai
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.