bakalauras

bakaláuras [lot. baccalaureus]:
1. nuo XIII a. Europoje — žemiausias mokslo laipsnis, duodantis teisę dėstyti universitetuose;
išliko D. Britanijoje, JAV ir kai kuriose kt. šalyse;
2. Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kai kuriose kt. šalyse — asmuo, išlaikęs vid. mokyklos egzaminus ir galintis stoti į aukštąją mokyklą.

© Tarptautinių žodžių žodynas, 1985

Įrašas
Paaiškinimas	bakaláuras [lot. baccalaureus]: 1. nuo XIII a. Europoje — žemiausias mokslo laipsnis, duodantis teisę dėstyti universitetuose; išliko D. Britanijoje, JAV ir kai kuriose kt. šalyse; 2. Prancūzijoje, Šveicarijoje ir kai kuriose kt. šalyse — asmuo, išlaikęs vid. mokyklos egzaminus ir galintis stoti į aukštąją mokyklą.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.