Lietuviškos pavardės „Liauba“ kilmė siejama su žodžiu „liauba“, kuris senojoje lietuvių kalboje reiškė palaiminimą, atilsį, taiką ar saugumą. Tai galėjo būti pravardinė pavardė, nusakanti ramų, taikingą žmogų.
Istoriniuose šaltiniuose minimas Jonas Liauba – vienas iš 1794 m. Vilniaus sukilimo dalyvių.
Trumpai: pavardė atspindi ramybės ir saugumo sąvoką, o istorijoje žymi sukilėlį J. Liaubą.